Padėka choro vadovui ir dirigentui Bronislovui Jankauskui

2006 – 2021m. Bronislovas Jankauskas kūrybiškai vadovavo Karoliniškių  „Bočių“ mišriajam chorui.

Bronislovas Jankauskas gimė 1936 m. vasario 3 d. Šiaulių rajone, Burbinų kaime. Mokėsi Šelvenų pradinėje mokykloje, vėliau – Šakynos septynmetėje, kurią baigęs, Gruzdžių vidurinėje mokykloje įgijo aštuonmetį išsilavinimą. 1953–1957 m.  Šiaulių muzikos mokykloje mokėsi choro dirigavimo. 1957–1962 m. šios krypties studijas tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje.

Dar studijuodamas, choro dirigavimą ir muzikos teorijos disciplinas dėstė ir vaikų chorui vadovavo Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje.

Vilniaus universiteto Estetinio lavinimo katedros dėstytoju ir studentų mišriojo choro chormeisteriu Bronislovas Jankauskas dirbo 1962 – 1967 m. Be to, 1965–1966 metais dar ėjo ir Respublikinių mokytojų namų berniukų choro „Ąžuoliukas“  chormeisterio – dirigento pareigas. Taip pat teko padirbėti ir Lietuvos radijo muzikos laidų redaktoriumi (1963 -1965). Nuo 1967 metų Bronislovas Jankauskas – Lietuvos valstybinės konservatorijos Choro dirigavimo katedros vyr. laborantas, dėstytojas;  1967–1974 m. – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto studentų mišriojo choro chormeisteris – dirigentas; 1974–1977 m. – Vilniaus inžinerinio statybos instituto mišriojo choro „Gabija“ chormeisteris – dirigentas; 1977–1985 m. – Vilniaus skaičiavimo mašinų vyrų choro „Elektronika“ meno vadovas ir dirigentas. Pastarasis kolektyvas išmoko daug sudėtingų kūrinių, koncertavo Lietuvoje, gastroliavo Suomijoje. B. Jankauskas puikiai parengė ,,Elektronikos“ chorą ir 1980 bei 1985 metų Lietuvos respublikinėms dainų šventėms, o „Vilniaus sigma” įmonės kamerinį mišrųjį chorą – 1994 metų Pasaulio lietuvių pirmajai  dainų šventei.  

Bronislovas Jankauskas 1982–1989 m. kūrybiškai vadovavo Vilniaus universiteto studentų akademiniam chorui. Iš šio choro dainininkų vėliau subūrė kamerinį mišrųjį chorą ir išplėtojo plačią koncertinę veiklą. Su simfoniniu ir kameriniu orkestrais bei solistais  koncertavo Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje, Debrecene (Vengrija), senosios muzikos festivalyje Šiauliuose. 1985 m. balandžio 26 d. universiteto choras iškilmingu koncertu pažymėjo savo gyvavimo 45-metį, dalyvavo 1985 m. respublikinėje dainų šventėje.

Vilniaus universiteto akademinis choras, vadovaujamas B. Jankausko, vyko į  tradicines Baltijos respublikų studentų dainų šventes „Gaudeamus-84“ Taline ir „Gaudeamus-88“ Vilniuje, dalyvavo tarptautiniame studentų mišriųjų chorų konkurse „Juventus-87″ Kaune, padarė įrašų Lietuvos radijui ir televizijai, koncertavo Taline, Rygoje, Gorkyje (Nižnij Novgorode), ir Kijeve.

Skaudi netektis Bronislovo ir Galinos Jankauskų šeimą ištiko 1991 m. sausio 13 d.   Gindamas Vilniaus televizijos bokštą, po sovietinių okupantų tanku žuvo jų sūnus Rolandas. Sūnaus žūties skausmą tėvas išsakė eilėraščiu „Sausio 13-osios baladė“, kuriam kompozitorius Vytautas Juozapaitis  parašė muziką.  Bronislovas Jankauskas 1991 m. pagal Maironio tekstą sukūrė muziką dainai „Už Lietuvą“ (Palaimink, Viešpatie galingas), skirtą televizijos bokšto gynėjams. Įvairių poetų tekstais šis talentingas žmogus  sukūrė ir daugiau dainų chorams: „Lietuvėle, kankinių motule”, „Diemedžiu žydėsiu“, „Rūke pakrypę bokštai“, „Sveiki sugrįžę ir nesugrįžę“, „Gerkit svečiai žaliu vynu“, „Sužeistas aras”, “Nulenkime galvas”, “Svajos”, “Ave Maria” ir kt. Parašė didelį dainų ir giesmių ciklą chorui „Negrįžusių kapai yra Tėvynė“.

Bronislovas Jankauskas harmonizavo nemaža lietuvių liaudies dainų, parašė giesmių, chorų koncertų recenzijų, mokslinį straipsnį „Prasminių akcentų intonavimas chorinėje muzikoje” ir kt. Buvo respublikinių dainų švenčių konsultantas, chorų apžiūrų ir konkursų žiuri narys, profesionaliųjų chorų dainininkas (tenoras). 2000 m. tarptautiniame kompozitorių chorinių dainų konkurse Osle (Norvegija) už liaudies dainos “Teka teka šviesi saulė” kompoziciją mišriajam chorui apdovanotas diplomu.

 Bronislovas Jankauskas 1997 m. pradėjo dirbti Vilniaus m. politinių kalinių ir tremtinių chore “Laisvė” chormeisteriu – dirigentu, o nuo 2000 m. – to choro vadovu ir dirigentu.  Jo choras atlikdavo  tremtinių dainas bei kompozitorių autorines dainas, tarp jų – ir paties  vadovo sukurtas. Tremtinių dainas Bronislovas Jankauskas neretai „įvilkdavo“ į šiuolaikiškesnės muzikinės kalbos rūbą: naujai suskambo „Lietuvėle, kankinių motule“, “Tad ilsėkis, broli”, “Kas žemėj gražesnio”, “O kad aš galėčiau” ir kt.

2004– 2018 metais Bronislovas Jankauskas vadovavo Lazdynų  „Bočių“ mišriajam chorui. Na, o 2006 – aisiais susikūrus  Karoliniškių „Bočių“ mišriajam chorui, tapo pirmuoju jo vadovu ir dirigentu. Vėliau su aktyviausiomis choristėmis sukūrė moterų ansamblį ,,Karolina“.

Bronislovas Jankauskas ir jo vadovaujamas Karoliniškių „Bočių“ choras per  penkiolika veiklos metų parengė įspūdingų koncertinių programų, kurias atliko įvairių švenčių metu,  Karoliniškes atstovavo  Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų organizuojamuose renginiuose. Išskirtinę vietą jo rengtose koncertinėse programose užima patriotinė tematika, meilė Tėvynei.

 Maestro Bronislovas Jankauskas ir jo vadovaujami kolektyvai kiekvienais metais rengdavo specialias programas, skirtas jo sūnaus Rolando Jankausko ir kitų Lietuvos laisvės gynėjų, žuvusių 1991 m. Sausio 13-ąją,  atminimui pagerbti.

Penkiolika metų (iki 2021-ųjų) Bronislovas Jankauskas kūrybiškai vadovavo Karoliniškių  „Bočių“ mišriajam chorui, puoselėjo muzikinę kultūrą, palaikė aukštąsias žmogiškąsias vertybes, visiems buvo tolerancijos pavyzdžiu.

Dabar šis didis muzikas išėjo į užtarnautą poilsį. Nuoširdų ačiū jam taria jo choristai, linkėdami sveikatos ir sėkmės, ilgų ramaus gyvenimo metų.

Bronislovo Jankausko 80-mečio šventinio koncerto įrašas:  https://www.youtube.com/watch?v=xzuXzVZUvDo

Karoliniškių bendruomenės renginiuose

Architektas Edvardas Beinortas

Inžinierius, nusipelnęs architektas, dailininkas, dainininkas (KPI dainų ir šokių ansamblio ‚, Nemunas“, vyrų choro ,,Varpas“ narys,  Vilniaus Visų Šventųjų bažnytinio choro ,,Skliautai“ dainininkas ir šio choro prezidentas).

2020 m. Edvardas Beinortas parengė ir atspausdino knygą apie savo gyvenimą ir veiklą ,,Nuo saulėtekio iki saulėlydžio“.  Šioje knygoje-albume – jo ir jo draugų tekstai, nuotraukos, įgyvendintų projektų – pastatų nuotraukos, individualių gyvenamųjų namų brėžiniai ir daugybė piešinių… Jo tapyba – įvairiomis technikomis: akvarele, guašu, pastele, aliejumi. Ir grafika.

Edvardas Beinortas gimė Kaciuškių kaime, Radviliškio rajone, Šušvės upės vingyje, prie miško. Ūkininkų šeimoje buvo jauniausias tarp trijų brolių. Vidurinę baigė Grinkiškio miestelyje. Kai baigė mokyklą, vyresnieji broliai Algirdas ir Vaclovas jau studijavo Kaune, Tad, jiems patarus, 1955 metais stojo į KPI studijuoti architektūros. 1961 metais gavęs inžinieriaus-architekto diplomą, dirbti buvo paskirtas į Vilnių, į Eksperimentinį konstravimo biurą. Iš pradžių Edvardas projektavo interjero baldus, o 1963-aisiais pradėjo dirbti Lietkoopsajungos projektavimo institute. Šios organizacijos užduotis buvo projektuoti nedidelių miestų ir miestelių prekybos bei kitus statinius. Čia ir atsiskleidė Edvardo, kaip sumanaus projektuotojo, sugebėjimai. Jo suprojektuoti pastatai tebestovi Radviliškyje, Ukmergėje, Varėnoje, Kelmėje, Alytuje, Širvintose ir kitur; sanatorija ,,Žuvėdra“ Palangoje – taip pat jo sukurta. Pagyvenę karoliniškiečiai atsimena netoli Vilniaus – Kauno autostrados esančią Bačkonių svetainę Kaišiadorių rajone. Architektas E. Beinortas tuo metu šią apleistą vietovę pavertė puikia poilsio oaze: su populiaria maitinimo įstaiga, sutvarkytu  buvusio dvaro parku su tvenkiniais. Naujoji vieta tapo labai populiari, į ją važiavo daugybė vilniečių ir kitų miestų gyventojų.  

Atkūrus nepriklausomybę, Edvardas Beinortas ėmė dirbti AB ,,Velga“, o savo darbinės veiklos pabaigoje įkūrė individualią pastatų architektūrinio projektavimo įmonę. Ir dabar, sulaukęs solidaus amžiaus, jis vis dar dainuoja ir  tapo.

Edvardo Beinorto šeima 1975 m butą gavo Karoliniškėse,  tuometinėje Mėnulio gatvėje (dabar ji pavadinta Vytauto Vaitkaus vardu). Du sūnūs – Darius ir Vytenis – tėvų bute jau seniai nebegyvena.

Vilniuje aktyviai veikia ir Pašušvėnų bendruomenė, kuriai vadovauja Edvardas Beinortas. Jo iniciatyva 2018 metais buvo išleista knyga ,,Prie Šušvės ir Žadikės“. Knygos pristatymas vyko  Karoliniškių bibliotekoje.

Edvardo Beinorto žmona Marija Vilniaus universiteto Filologijos fakultete studijavo anglų kalbą ir literatūrą. Baigus studijas, Marijai buvo pasiūlyta dirbti užsienio kalbų katedroje anglų kalbos dėstytoja, tačiau dar studijuodama ji baigė turizmo gidų kursus ir tapo profesionalia gide. Turistus ji lydi iki šiolei.